Aš kvaištu
Trošulį tavimi malšinu
Išeik laukan dar sykį šią vasarą
Ir palik mane lavonu po jauno rudenio rasa

Išsižadėsiu aš vardo
Atiduosiu tau viską, ką galiu
Nunuodyk mane savom lūpom
Meile, aš tavimi tikiu

Raudas ir aimanas aidas neša per laukus
Žiauru net laukan išėjus paklausyti
Beržai verkia, uosiai šniurkščioja, o ąžuolai spiegia
Drebulės senai pastipusios

O ašaros vienų - tokios saldžios žmonėms
Tokios saldžios, kad puotose stiklinėm kalena
Ir džiaugiasi šiluma, šie morališkai nusmurgę žmonės
Ir juokias kartu žarijose mediena

Mergaitė išbėgo žaisti laukan
Saulė glostė jos rudus plaukus
Ji pati grožiu nepasižymėjo
O jai tas ir nerūpėjo

Ims ir šoks per ūpelį
Skels antausį beržui bėgdama
O senelė tik linguoja pavėsinėj
Tik supasi palengva

Jos metalinis korsetas dabar guli palėpeje
Pakavotas nuo vaikystės akių nesuterštų
Negadins jis kitos kartos mergaičių
Tik kalės už atimtus jos metus rudyje