Raudas ir aimanas aidas neša per laukus
Žiauru net laukan išėjus paklausyti
Beržai verkia, uosiai šniurkščioja, o ąžuolai spiegia
Drebulės senai pastipusios

O ašaros vienų - tokios saldžios žmonėms
Tokios saldžios, kad puotose stiklinėm kalena
Ir džiaugiasi šiluma, šie morališkai nusmurgę žmonės
Ir juokias kartu žarijose mediena

Blizgučiais žėri šiąnakt dangus
Kaip tamsa jis apgobs mus
Tačiau tavo šypsena - tokia graži
Ji tempte tempia į sapnus

Kur mes bėgam senamiesčio takais?
Ko taip lekiam išdegusiomis akimis?
Nutempk mane, gražioji mūza, į skersgatvį
Kuždėk svajones, mielus niekus, paslaptis

Mūza! Tu tokia kerinti
Ne, neliesiu aš tavęs!
Neteršiu tavo lūpų savomis
Tačiau tu neklausai manęs...

Kūnas prie kūno
Lūpos šilkinės - tokios godžios!
Paskutinį orą pavogusios, taria mano vardą
Jėgos apleidžia mano kojas

Tegu Vilnius užsičiaupia
Dabar ir per amžius!
Dabar tu mano
O aš tavo
Tikiuosi šiąnakt
Įkyrios akys pamirš mus