Blizgučiais žėri šiąnakt dangus
Kaip tamsa jis apgobs mus
Tačiau tavo šypsena - tokia graži
Ji tempte tempia į sapnus

Kur mes bėgam senamiesčio takais?
Ko taip lekiam išdegusiomis akimis?
Nutempk mane, gražioji mūza, į skersgatvį
Kuždėk svajones, mielus niekus, paslaptis

Mūza! Tu tokia kerinti
Ne, neliesiu aš tavęs!
Neteršiu tavo lūpų savomis
Tačiau tu neklausai manęs...

Kūnas prie kūno
Lūpos šilkinės - tokios godžios!
Paskutinį orą pavogusios, taria mano vardą
Jėgos apleidžia mano kojas

Tegu Vilnius užsičiaupia
Dabar ir per amžius!
Dabar tu mano
O aš tavo
Tikiuosi šiąnakt
Įkyrios akys pamirš mus

Kas tas Vivaldi?
O ir Maironio aš nepažįstu
Keik mane it kokią nusidėjelę
Vis tiek baisiau nei Faustas nemirsiu

Kaimiete tapau kai pradėjau žiūrėti į literatūra taip
O kas juokingiausia, tai, kad tokia būčiau aprašoma
Man nerūpi, o jiems rūpiu
Jei į inteligentą įsižiūriu
Jam nesvarbu
O jis žvelgia toliau į tuos genijus, tuos vuderkindus gabius
Ot anekdotas
Ot absurdas
Man juokinga, kad net graudu

Tad man nerūpi Vivaldi
Nerūpi Maironis visai
Kas man, kaimietei, iš jų
Jei jie neteikia gyvenimo grožio, o tik aprašo jį tušiniu?