Blizgučiais žėri šiąnakt dangus
Kaip tamsa jis apgobs mus
Tačiau tavo šypsena - tokia graži
Ji tempte tempia į sapnus

Kur mes bėgam senamiesčio takais?
Ko taip lekiam išdegusiomis akimis?
Nutempk mane, gražioji mūza, į skersgatvį
Kuždėk svajones, mielus niekus, paslaptis

Mūza! Tu tokia kerinti
Ne, neliesiu aš tavęs!
Neteršiu tavo lūpų savomis
Tačiau tu neklausai manęs...

Kūnas prie kūno
Lūpos šilkinės - tokios godžios!
Paskutinį orą pavogusios, taria mano vardą
Jėgos apleidžia mano kojas

Tegu Vilnius užsičiaupia
Dabar ir per amžius!
Dabar tu mano
O aš tavo
Tikiuosi šiąnakt
Įkyrios akys pamirš mus

Tema = žmogaus sūnaus diena
Žodis = transpiracija

Mes nesibaigiame - ne
Kaip augalai turi ciklą užgimti
Taip žmogus atsiveda sūnų
Jis negali numirti

Mūsų prigimtis to neleidžia
Instinktas verčia gyvūliais
Turime sielas, tačiau jos greit mus apleidžia
Ir liekame tik tuščiais puodais

Tikiuosi ateis kada diena
Kai transpiruosime į dangų
It garai buvusios žmogaus esybės
Mes paliesime Dievo gerybės klodus

Tačiau ar ta akimirka ateis?
Nežinia.
Pakolkas dabartį vadinkime
Žmogaus sūnaus diena