Blizgučiais žėri šiąnakt dangus
Kaip tamsa jis apgobs mus
Tačiau tavo šypsena - tokia graži
Ji tempte tempia į sapnus

Kur mes bėgam senamiesčio takais?
Ko taip lekiam išdegusiomis akimis?
Nutempk mane, gražioji mūza, į skersgatvį
Kuždėk svajones, mielus niekus, paslaptis

Mūza! Tu tokia kerinti
Ne, neliesiu aš tavęs!
Neteršiu tavo lūpų savomis
Tačiau tu neklausai manęs...

Kūnas prie kūno
Lūpos šilkinės - tokios godžios!
Paskutinį orą pavogusios, taria mano vardą
Jėgos apleidžia mano kojas

Tegu Vilnius užsičiaupia
Dabar ir per amžius!
Dabar tu mano
O aš tavo
Tikiuosi šiąnakt
Įkyrios akys pamirš mus

Kas tas Vivaldi?
O ir Maironio aš nepažįstu
Keik mane it kokią nusidėjelę
Vis tiek baisiau nei Faustas nemirsiu

Kaimiete tapau kai pradėjau žiūrėti į literatūra taip
O kas juokingiausia, tai, kad tokia būčiau aprašoma
Man nerūpi, o jiems rūpiu
Jei į inteligentą įsižiūriu
Jam nesvarbu
O jis žvelgia toliau į tuos genijus, tuos vuderkindus gabius
Ot anekdotas
Ot absurdas
Man juokinga, kad net graudu

Tad man nerūpi Vivaldi
Nerūpi Maironis visai
Kas man, kaimietei, iš jų
Jei jie neteikia gyvenimo grožio, o tik aprašo jį tušiniu?

"Labas...Labas!"
"Malonu...Kaip sekasi? Džiugu"
O kas toliau?
Aš nežinau
Pomėgių nežinom, tai sėdim tylom
Bet tada kyla nuostabi įdėją
"Rodyk veidą!"
O kam?
Ar čia vienintelis tavo noras?
Sužinot ar turim bendrą dalyką kaip galva, oda, akys?
Kas čia darosi?
Kodėl taip paviršutiniška?
Ajajaj...

Žodis :Apopleksija – kraujo išsiliejimas į galvos smegenis, sukeliantis paralyžių.


Parazitas pro akį patekęs
Nesukrečia taip žmogau kaip tu
Nemuša iš kasdienio ritmo
Blogiausiu atveju - nužudo sykiu

Tai bjaurus užkratas, aš tikiu
Vidinė žaizda, gal apopleksija
Tai ne kilnus dalykas
Kuris kūriniuose vadinamas meile

Ne, neteršk jos švento vardo
Duok kitą pavadinimą šiai ligai greitai
Neleisk manęs kankintis
Būti pavyzdžiu tragedijai

Išvis pribaik mane
Nes melstis Dievui pradėjau
Niekada nebuvau pamaldi/us
Tačiau tokį likimą man nulėmei

Jei nebūčiau sutikusi/ęs
Tavęs tą žiemos dieną
Gal vienintelis kandus skausmas
Būtų dėl gruodžio šalnos mėnesienoje

Aš verksiu
Nes krutinė karšta
Aš verksiu
Nes nerimsta liepsna

Ji nori veržtis ir pro gerklę bėgti
Kitus liežuvio botagu vanoti
Sudeginti orą esantį aplinkui
Ir tiltus, kuriems nutrūkt reikia tiek mažai

Tačiau aplinkiniai nekalti
Kodėl jie privalo kentėti?
Gyvena laisvai
Neturi būti atsakingi


Todėl aš verksiu
Nes taip nuo liepsnos gesindama apsaugosiu
Aš verksiu
Nes jų ašaros sūresnės nei šių akių

Tema = žmogaus sūnaus diena
Žodis = transpiracija

Mes nesibaigiame - ne
Kaip augalai turi ciklą užgimti
Taip žmogus atsiveda sūnų
Jis negali numirti

Mūsų prigimtis to neleidžia
Instinktas verčia gyvūliais
Turime sielas, tačiau jos greit mus apleidžia
Ir liekame tik tuščiais puodais

Tikiuosi ateis kada diena
Kai transpiruosime į dangų
It garai buvusios žmogaus esybės
Mes paliesime Dievo gerybės klodus

Tačiau ar ta akimirka ateis?
Nežinia.
Pakolkas dabartį vadinkime
Žmogaus sūnaus diena