Aš kvaištu
Trošulį tavimi malšinu
Išeik laukan dar sykį šią vasarą
Ir palik mane lavonu po jauno rudenio rasa

Išsižadėsiu aš vardo
Atiduosiu tau viską, ką galiu
Nunuodyk mane savom lūpom
Meile, aš tavimi tikiu

Fui tie balandėliai

Raudas ir aimanas aidas neša per laukus
Žiauru net laukan išėjus paklausyti
Beržai verkia, uosiai šniurkščioja, o ąžuolai spiegia
Drebulės senai pastipusios

O ašaros vienų - tokios saldžios žmonėms
Tokios saldžios, kad puotose stiklinėm kalena
Ir džiaugiasi šiluma, šie morališkai nusmurgę žmonės
Ir juokias kartu žarijose mediena