"Labas...Labas!"
"Malonu...Kaip sekasi? Džiugu"
O kas toliau?
Aš nežinau
Pomėgių nežinom, tai sėdim tylom
Bet tada kyla nuostabi įdėją
"Rodyk veidą!"
O kam?
Ar čia vienintelis tavo noras?
Sužinot ar turim bendrą dalyką kaip galva, oda, akys?
Kas čia darosi?
Kodėl taip paviršutiniška?
Ajajaj...

Kaip žalia ir gražu pavasario vidury
Aš stoviu ant pienės rusvo žiedo
O tu tik krioki, tik vartai akis
Bandai sugriebti mano rankas liesas

Tačiau atskris mano fėja ne už ilgo
Ir keliausim abu į gražų rytojų
Nebesustabdysi manęs mirties šūkiais
Nebeatimsi mano būsimo rojaus

Palanga - labai gražus miestas
Čia yra ir Basanavičiaus gatvė, ir jūra, ir molas
O vakarais Saulė skandina save nuogą
O minios tik spokso į gamtos pasirodymą

O aš verkiu parkely
Akys pilnos dūmo aštraus
Tačiau jis sklaidosi ir man reikia cigarečių
Man reikia žmogaus, kas priglaus

Pirštai begėdžiai bėga ekranu
Sustoja ties tavimi
Paauglės verksmas užėjo
Tad rašau, kad plyštu per vidurį

O tu, mėnuli, kažkodėl susirūpinai tada
Atėjai šiek tiek balta
Patraukėm link jūros tada
Kaip garvežys, nors vėžys jau buvo plaučiuose

Jis plėtėsi, šildė širdį
Leido kaprizams mirti
Tačiau žudė mane kartu
Suvokiau - patraukti akių negaliu

Smėlis, jau seniai atšalęs, virkdė žvaigždes
Ašaros dangaus skliautu riedėjo
Juokiausi aš, juokeisi tu
Ir staiga - saldi tyla atėjo

Šalta ranka nepaleido ilgam
Vedė link namo vis apsukdama
"Vienas vyno butelys" - tarei lengvai eidama
Buvo mano nemenka kaina

Palanga - labai gražus miestas
Norėčiau čia sugrįžti kažkada
Čia yra ir Basanavičiaus gatvė, ir jūra, ir molas
Ir meilė mano paslėpta

Aš begalybę kaip riestainį suvalgysiu
Apsuksiu kelis kartus aplink pirštą
Ir pašokusi toli į visatą nuskrisiu
Palikusi trupinių taką tirštą

Blizgučiais žėri šiąnakt dangus
Kaip tamsa jis apgobs mus
Tačiau tavo šypsena - tokia graži
Ji tempte tempia į sapnus

Kur mes bėgam senamiesčio takais?
Ko taip lekiam išdegusiomis akimis?
Nutempk mane, gražioji mūza, į skersgatvį
Kuždėk svajones, mielus niekus, paslaptis

Mūza! Tu tokia kerinti
Ne, neliesiu aš tavęs!
Neteršiu tavo lūpų savomis
Tačiau tu neklausai manęs...

Kūnas prie kūno
Lūpos šilkinės - tokios godžios!
Paskutinį orą pavogusios, taria mano vardą
Jėgos apleidžia mano kojas

Tegu Vilnius užsičiaupia
Dabar ir per amžius!
Dabar tu mano
O aš tavo
Tikiuosi šiąnakt
Įkyrios akys pamirš mus

Žodis :Apopleksija – kraujo išsiliejimas į galvos smegenis, sukeliantis paralyžių.


Parazitas pro akį patekęs
Nesukrečia taip žmogau kaip tu
Nemuša iš kasdienio ritmo
Blogiausiu atveju - nužudo sykiu

Tai bjaurus užkratas, aš tikiu
Vidinė žaizda, gal apopleksija
Tai ne kilnus dalykas
Kuris kūriniuose vadinamas meile

Ne, neteršk jos švento vardo
Duok kitą pavadinimą šiai ligai greitai
Neleisk manęs kankintis
Būti pavyzdžiu tragedijai

Išvis pribaik mane
Nes melstis Dievui pradėjau
Niekada nebuvau pamaldi/us
Tačiau tokį likimą man nulėmei

Jei nebūčiau sutikusi/ęs
Tavęs tą žiemos dieną
Gal vienintelis kandus skausmas
Būtų dėl gruodžio šalnos mėnesienoje

Tema = žmogaus sūnaus diena
Žodis = transpiracija

Mes nesibaigiame - ne
Kaip augalai turi ciklą užgimti
Taip žmogus atsiveda sūnų
Jis negali numirti

Mūsų prigimtis to neleidžia
Instinktas verčia gyvūliais
Turime sielas, tačiau jos greit mus apleidžia
Ir liekame tik tuščiais puodais

Tikiuosi ateis kada diena
Kai transpiruosime į dangų
It garai buvusios žmogaus esybės
Mes paliesime Dievo gerybės klodus

Tačiau ar ta akimirka ateis?
Nežinia.
Pakolkas dabartį vadinkime
Žmogaus sūnaus diena